Vienetinis ilgas turkio vėrinys su masyviu labradorito pakabuku

Labradoritas buvo pirmą kartą atrastas 1770 m. Labradoro pusiasalyje, Kanadoje, todėl ir gavo šį vardą. Pasak vietinių inuitų legendų, labradoritas yra suakmenėjusi šiaurės pašvaistė, kurią senovės  šamanas bandė išlaisvinti, suduodamas ietimi į uolą. Dalis jos pakilo į dangų ir tapo šiaurės pašvaiste, bet kai kuri šviesa liko akmenyje – taip atsirado labradoritas su savo mistiniu spalvų žaismu.  Taigi, labradorito spalva yra įvairių atspalvių pilka, pasuktas į šviesą gali spindėti oranžiniu, rusvu, melsvu, žalsvu, ar purpuriniu žvilgesiu, dar kitaip vadinamu labradoroscencija. Labradorescencijos efektas atsiranda dėl šviesos lūžimo smulkiose mineralinėse plokštelėse, kurios yra akmens viduje. Labradoritas gali  ir neturėti švytėjimo, tai priklausys nuo akmens kokybės. Kiekvienas labradoritas yra unikalus – nėra dviejų visiškai vienodų akmenų. Labradoritas – tai gamtos sukurtas meno kūrinys, pasižymintis magišku spalvų žaismu (labradorescencija.) Tačiau kartu su šiuo nuostabiu efektu dažnai pasitaiko natūralūs įtrūkimai, sluoksniai ar vidiniai intarpai, kurie nėra defektai, o būdinga šio akmens savybė. Labradoritas priklauso lauko špatų grupei, kuri linkusi formuotis sluoksniais. Būtent šie sluoksniai lemia jo spalvų efektą. Vidiniai „plaušeliai“ ir įtrūkimai – tai vietos, kuriose šviesa lūžta ir sukuria žėrintį efektą. Be šių struktūrų labradoritas nebūtų toks ypatingas. Kiekvienas akmuo yra skirtingas, todėl įtrūkimai ar natūralūs netobulumai pabrėžia jo autentiškumą – tai ne pažeidimai, o natūrali akmens struktūra. Kai kurie įtrūkimai gali būti matomi paviršiuje, tačiau jie nesilpnina akmens – tai tik įrodymas, kad turite tikrą, neapdorotą ir autentišką mineralą. Jei labradoritas būtų visiškai lygus, jo spalvos nebūtų tokios ryškios. Jo magija slypi būtent sluoksniuose ir natūraliuose lūžiuose. Natūralūs netobulumai suteikia jam charakterį. Kaip kiekviena snaigė yra unikali, taip ir kiekvienas labradoritas turi savo ypatingą raštą, kurio niekada nepavyks atkartoti. Labradoritas – tai ne tik akmuo, bet ir gamtos pasakojimas, išsaugotas per milijonus metų. Jo netobulumai – tai jo grožio dalis. Labradoritas – tai tikras mistinių galių akmuo, globojantis tuos, kurie ieško intuicijos, vidinio nušvitimo ir apsaugos. Jo hipnotizuojantys melsvi, rausvi, sidabriniai ar aukso atspindžiai byloja apie paslaptis, kurias jis gali atskleisti savo nešiotojui. Tai akmuo, saugantis nuo negatyvios energijos, stiprinantis vidinę jėgą ir skatinantis dvasinį augimą. Sakoma, kad labradoritas pažadina trečiąją akį, atveria duris į pasąmonės gelmes bei sustiprina intuiciją, tarsi švyturys vedantis per gyvenimo išbandymus. Labradoritas yra vienas stipriausių apsauginių akmenų. Saugo jį nešiojantį nuo neigiamos aplinkos poveikio, įvairių magijos apraiškų, vampyrizmo, kitų pavydo, blogo linkėjimo ir pan. Atlikdamas apsaugos funkciją gali net sutrūkti ar subyrėti. Taip pat labradoritas gali pritraukti užtarnautą sėkmę, pažadinti ekstrasensorinius gebėjimus ar praėjusių gyvenimų prisiminimus. Skatina suvokti savo karminių priežaščių ir pasekmių sasajas, pažinti sielos šaknis, atskleisti vidines kūrybines galias. Mokina atskirti realybę nuo iliuzijų, tinkamai ir teisingai panaudoti savo mentalinę jėgą bei dvasinį intelektą. Labradoritas sustiprina ištvermingumą, todėl padeda atlikti nemalonius darbus, jų neatideliojant. Ramina neramias mintis, baimes, stresus, audringas emocijas.  Puikiai tinka meditacijoms. Turkis – vienas seniausiai žmonijai žinomų brangakmenių, vertintas tiek dėl ypatingos spalvos, tiek dėl simbolinės prasmės. Jo pavadinimas kilo iš prancūziško žodžio turquois („turkiškas“), nes akmuo į Europą buvo atvežamas iš Turkijos, nors tikrieji telkiniai slypi kur kas toliau – Irane, Egipte, Vidurinėje Azijoje. Turkis laikomas dangaus ir žemės akmeniu, jungiančiu dvasingumą, apsaugą ir harmoniją. Kas yra turkis? Mineralogiškai turkis – hidratizuotas vario ir aliuminio fosfatas (CuAl₆(PO₄)₄(OH)₈·5H₂O). Jis kristalizuojasi trikampėje sistemoje, tačiau paprastai aptinkamas kaip kompaktiškos masės ar gyslos, o ne aiškūs kristalai. Dėl savo struktūros yra palyginti minkštas akmuo – 5–6 pagal Mohso skalę. Spalvos ir išvaizda Turkis pasižymi ypatinga spalvine gama: Mėlynas (vadinamas „dangaus turkiu“ – labiausiai vertinamas)Žalsvas (dėl didesnio geležies kiekio)Melsvai žalsvasPilkšvas, su rudomis ar juodomis gyslomis („matrica“) „Matrica“ – tai natūralios priemaišos (dažniausiai limonito ar kitų mineralų gyslelės), kurios sukuria įmantrius raštus. Tokie akmenys vadinami voratinkliniais turkiais (angl. spiderweb turquoise). Kur randamas? Iranas (vieni seniausių ir garsiausių telkinių, ypač Nishapuro regione)Egiptas (Sinajaus pusiasalis, akmuo čia kasamas nuo senovės faraonų laikų)JAV (Arizona, Nevada, Naujoji Meksika)KinijaTibetasMeksika Energetinės ir dvasinės savybės Turkis laikomas apsaugos, išminties ir dvasinės ramybės akmeniu. Jis padeda išlaikyti vidinę harmoniją, stiprina pasitikėjimą savimi.Laikomas keliautojų talismanu, saugančiu nuo nelaimių ir pavojų.Skatina nuoširdžią komunikaciją, geresnį savęs išreiškimą.Susijęs su gerklės čakra, todėl padeda kalbėti aiškiai, drąsiai, bet su empatija.Senovėje buvo tikima, kad turkis keičia spalvą, perspėdamas apie pavojų ar šeimininko sveikatos pokyčius. Kaip atskirti tikrą turkį? Kadangi natūralus turkis yra gana retas ir brangus, rinkoje labai daug imitacijų ir dažytų akmenų: Tikras turkis yra vėsus, jaučiasi sunkesnis nei plastikas ar derva.Jo spalva natūraliai subtili, dažnai su matricos gyslomis; nenatūraliai ryškiai mėlyni atspalviai gali būti dažymo rezultatas.Kietumas – 5–6 pagal Mohso skalę, todėl lengvai įsibrėžia peiliu (skirtingai nei dauguma sintetikų).Sintetinis „howlito“ ar „magnezito“ turkis dažniausiai dažomas ryškiai mėlyna spalva, imituojant tikrą akmenį. Įdomūs faktai Turkis buvo vienas pagrindinių papuošalų senovės Egipte – jį nešiojo faraonai, o garsioji Tutanchamono kaukė puošta turkiais.Amerikoje vietinės tautos turkį laikė šventu akmeniu, jungiančiu dangų ir žemę.Tibeto budistai tiki, kad turkis suteikia ilgaamžiškumą ir dvasinę apsaugą.Senovėje kai kuriose kultūrose buvo tikima, kad turkis „suserga“ kartu su savo šeimininku ir pakeičia spalvą, įspėdamas apie ligą. Priežiūra Turkis yra minkštas ir porėtas, todėl reikia vengti chemikalų, kvepalų, kosmetikos.Nemėgsta karščio ir tiesioginės saulės, nes gali išblukti.Geriausia laikyti atskirai nuo kietesnių akmenų, kad nesusibraižytų.Valyti tik drėgna minkšta šluoste, nenaudojant muilo ar stiprių valiklių. Turkis – tai ne tik estetiškai nuostabus akmuo, bet ir turintis gilų kultūrinį bei dvasinį paveldą. Jis simbolizuoja dangaus ir žemės ryšį, suteikia ramybę, apsaugą ir išmintį. Tai akmuo, kuris šimtmečius lydėjo žmoniją – nuo faraonų Egipte iki šiuolaikinių papuošalų dizainerių.